Roberto - paslapčių kampelis...

AUKŠTAI

Visą laiką gyvendamas pirmame aukšte, tu, susitempi gan gausią mantą, kurios pagalba apstatai kambarius, apkabini sienas ir kuri tau suteikia visus patogumus gyventi. Laikui begant, tavo manta gauseja ir vieną dieną tu sunkiai įžengi i kambarius, o ką jau kalbeti apie visą vertį gyvenimą. Tau tai tampa lyg prakeiksmas, kančia, bet išmesti tu nieko nenori, nes viskas yra svarbu. Visos detales sudaro bendra vaizdą - visumą ir išmesdamas vieną detalę, tu netektum dalelės savęs. Tą pačią akimirką, kai tampa neįmanoma gyventi, nes tiesiog negali įeiti į namus, tu pastebi, jog pas tave yra ir antras aukštas, kurio lyg toliai nepastebėdavai.
- Keista, bet kai pirkau namą, jis buvo vieno aukšto ir ką jau ką apsižioplinti aš tikrai negalėjau, neįmanoma, aš juk dar ne ant tiek aklas, nors truputi ir neprimatau. Tad kartais tenka apsigauti, nes žmogų pavyksta atpažinti tik iš penkių metrų atstumo ir būna situacijų jog tenka ir su nepažįstamais sveikintis. Iš pradžių, tai atrodė keista ir baugu, bet vėliau tai tapo gan smagu. Pasisveikini ir išsišiepi lyg ausų - dar kartą apsipažinai. Bet čia juk namas, kaip įmanoma nepastebėti antro aukšto, kai jį perki. Gal ten koks kaimynas įlindo paslapčia ir privatizavo stogą sau, išardė viską ir pasistatė sau antrą aukstą. Jis taip tyliai statė, jog aš, pirmam aukšte gyvendamas to net nepastebėjau. Ne, čia marazmas kažkoks, man važiuoja stogas, nuo tų daiktų, kuriuos sukaupiau ir per kuriuos dabar neįeinu į namus.
Nutariau tą naktį nakvoti sode. Buvo birželio mėnesis, tad sušalti nebijojau ir net negalėjau, net norėdamas nesušalčiau, nebent šaldytuve apsigyvenčiau. Tad pasistačiau palapinę sode. Ją pavyko atrasti, įkišus, aklai, ranką į namus, pro durų tarpą. Kadangi pats netilpau, bet ranka prakišau, apčiuopiau aš čia palapinę.
- Vis dėl to stebūklai būna. - pagalvojau ir nusijuokiau.
Šį palapinė man padės išgyventi sią naktį nuo uodų antplūdžio, kuris apsupo mane tik saulei nusileidus. Taigi, išguitas iš namų - savo mantos, guliu sode - palapineje. Aplink zuja nuožmus kraujasiurbiai ir negaliu užmigti, nes vis mąstau, kaip atsirado tas antras aukštas, pas mane, virš galvos. Kas, kam ir svarbiausią kaip ir kodėl būtent dabar šis aukštas įžengė į mano gyvenimą.
- Egzistencinis klausymas apie antrą aukstą, kuris gali atsirasti pas visus ir kurį dažniausiai, visi, nukiša į dulkėtas pakampęs. Šis aukštas atsirado pas mane iš tos dulkėtos pakampės tada, kada, aš tam, nebuvau pasiruošes. - atslinko iš pasalų man šį mintis.
- Kažkokia buitinė filosofija - pamaniau - Aš išprotėjau turbūt, nors, gerai pagalvojus aš jau senai toks, kai užgrūdau visus namus įvairia manta. Dėl to dabar tenka, net lauke nakvoti - palapineje. Juokinga net pro ašaras.
Bet kaip šį situacija bebūtų nemaloni, viduje aš jaučiausi laimingas. Mane užliejo vidynė šypsena. Aš turiu tiek įvairiausios mantos, tiek mozaikos gabaliukų, kuri padeda man suvokti save ir viską aplinkui. Ir nesvarbu, kad aš šią naktį miegosiu po atviru dangumi, tarp vampyrų - satanistų, arba tiesiog, tarp uodų. Ir visai nesvarbu, kad bus neįmanoma gyventi pirmame aukšte. Užtat dabar turiu kitą bedą - kas po galais atitempė man antrą aukstą virš galvos! Ryte teks išsiaiškinti, o dabar reikia pailsėti, nes taip ir praspeliosiu visą naktį, keldamas filosofines mintis apie antrą aukstą.
- Rytas išmintingesnis už vakarą, sako patarle, šį kartą ja ir pasinaudosiu. – tariau sau.
Rytas - visur aplinkui skambėjo rasos lašeliai, supuojami švelnaus ryto vėjelio, o pirmieji saulės spinduliai suteikė šiai melodijai spalvas - daugybė mažų vaivorykščių suspindo kiekviename lašelyje. Galima buvo išgirsti kaip šiai melodijai akonponavo net paukščiai, kurie taip pat prisijungė prie šio stebūklo ir paskleidė nuostabią žinią visiems - jog saulė vėl grižo į pasaulį. Ir tik žmonės vis dar miegojo ir sapnavo savo realybę ir net neketino pabusti. Vieni savo lovose, kiti tiesiog parke ant suoliuko, o kas net prie skardžio, prie pat atbrailos. Jiems ši muzika buvo svetima, jei iš viso jie mokejo pasinaudoti savo ausimis, kurios suteikia klausą. Aš taip pat buvau prisijungęs prie visų kitų ir padėjau jiems, šiame procese.
- Pradėk klausytis ir isgirsi..!
Aš staiga atsimerkiau.
- Man pasirodė, ar tikrai kažkas kalbėjo dabar su manimi?! Kaip visad sapnuoju - tariau sau ir vėl užsimerkiau sapnui. Bet čia staiga į palapinę įsiveržė saulės spindulėlis ir apšvietė savo šiluma mano laikinuosius namus.
- Pamiršau užsegti palapinės duris, dabar tas spindulys neduos man ramybės. - burbtelėjau sau po nosimi ir snaudžiau toliau.
Po kelių akimirkų pajutau, kaip kažkas, palietė mano ranką. Vėl atsimerkiau. Tai buvo drugelis, kurio sparnai buvo išpiešti nežinomo menininko kūryniais. Sustingau - nenorėjau nubaidyti šio stebuklo. Po kelių akimirkų drugelis staiga pakilo ir pradėjo nutrūktgalviškai skraidyti po palapinę, lyg norėdamas ištrukti iš šio kalėjimo. Negalima juk tokio meno kūrinio laikyti tik sau, tik savo akims ir širdžiai. Nutariau juo pasidalinti su likusiu pasauliu ir padėti drugiui ištrukti į laisvę. Tą akimirką, kai atsisėdau, ryto stebuklas pastebėjo mane ir nusklendė link palapinės durų tarpo ir išskrido laukan. Nutariau ir aš, nieko nelaukes, sekti jam iš paskos.
- Akimirka, kai grižtu į pasaulį, koks jis šį rytą - susimasčiau. - Toks pats kaip ir vakar, o gal pasikeites? - Praskleidžiau rankomis medžiagines duris ir įžengiau atgal į gyvenimą.
Melodija, kuri šlamejo tą rytą medžiuose, ant kiekvieno iš vėjo siūbuojamų, skaisčiai žalių, lapelių. Žolėje, kur smilgos su rasos lašeliais skambino fortepijono partija. Paukščiai, kurie pritarė savo, širdį užliejančiais ir raminančiais, pilnatvės, balsais. Ir saulė, kuri pripildė, pietų jūrų spalvomis visą tą dainą. Porcelianas. Šią porcelianinę dainą šį rytą niuniavo gamta, o jai pritariau šypsodamasis ir aš. šioje akimirkoje žodžiai buvo nereikalingi, visas ryto spindesys keliavo tiesiai į sielą.
Žvilgtelėjau į savo namą. Antras aukštas vis dar stovėjo.
- Pats laikas lipti į viršų ir sužinoti, kas ten slypi jame. Pats laikas sužinoti visą tiesą.
Kaip koks nuotykių ieškotojas, susiradau kopėčias ir pradėjau kopti į nežinomybę. Pagaliau užkopiau lygi durų, kurios kabojo antro aukšto sienoje. Ranka pasiekiau durų rankeną ir pasukau prieš laikrodžio rodyklę. Pasigirdo traškesys spinelėje. Dabar beliko tik atidaryti duris. Ši akimirka man niekada neužsimirš, tai buvo jausmas pažistamas iš vaikystės, kai vakare, eidamas gulti miegoti, žinodavai, kad ryte bus kalėdos ir kad po žaliuojančia egle, bus kažkas neapsakomai įspudingo, kažkas neįsivaizduojamo ir malonaus. Ir nuo šito jausmo tu negaledavai užmerkti akių, skaičiuodavai valandas, kada gi pagaliau išauš, tas, stebuklingas rytas. Šią akimirką aš vėl išgyvenau stovėdamas ant kopečių viršutinio laiptelio, kurios rėmėsi į antrą aukstą. Stumtelėjau duris į priekį, jos plačiai atsivėrė. Ir aš ižengiau į antrąjį aukštą.
- Aš visai ne šito tikėjausi. - iškilo jausmas viduje.
Aukštas buvo visiškai tuščias, didelė patalpa be nieko. Nusivyles, tuom ką radau, priėjau prie didelių antro aukšto langų ir pažvelgiau pro juos. Ir tą pačią akimirką aš pamačiau kitokį pasaulį, kuris išsklaidė visus mano nusivylimo vaiduoklius. Pasaulį, kurį, negebėjau matyti pirmame aukšte. Pasaulį, kurį, nesugebėčiau suvokti likes, ten, apačioje, prilipes prie žemės. Tai buvo naujas stebuklas, kurį dabar pradėjau po truputi suvokti ir kuriame pradejau gyventi. Šis aukštas po kol kas tuščias ir jame nieko nėra, bet užtat su jo pagalba, aš pradėjau tvarkytis mantą, ten apačioje ir kartu atradau vietos naujai. Mano namai vėl tapo mano namais, vieta, į kuria norisi grižti ir būti, vieta, pilna ramybės, šilumos ir išminties. Aš suvokiau, kad antras aukštas visad buvo, tenais, viršuje ir laukė manes, kol praversiu jo duris. Visi turi aukštus, tik ne visi išdrista į juos įžengti. Aukštai, tai ne tikslas, o procesas. Tik išgyvendamas sąmoningai kiekvieną proceso akimirką, tu gali kopti aukštyn per aukštus. Mūsų pačiu pasirinkimas slypi tik mūsų pačiu kišenėse – sielos kišenėse.


Robertas Stanevičius