2010 m. kovo 25 d., ketvirtadienis

Roberto - paslapčių kampelis...

ŽMOGUS IR SKARDIS: Teisė rinktis

Kartą stovėjo žmogus šalia skardžio, stovėjo šalia jo, žiurejo žemyn nuo aukšto skardžio, vaikščiojo vis prie atblairos, pirmyn atgal ir nieko daugiau nematė, tik skardį ant kurio stovejo ir skardžio apačią, kuri jam buvo puikiai atsiverusi ir kurią jis pažinojo kaip savo penkis pirštus.
Ėjo pro šali Vaikinukas. Švilpaudamas, laimingas visas. Pamatė jisai žmogelį šalia skardžio. Susidomejęs priėjo arčiau, pažiūrejo žemyn nuo skardžio, pažiūrejo į žmogelį, kuris stovejo šalia skardžio, jam iš dešinės, ir kuris jam pasirodė kažkuom neįprastas ir kažkur matytas, ar net pažįstamas. Žmogus, kuris stovėjo prie skardžio atblairos, net nepastebėjo naujo svečio ir toliau sau žvelgė tuščiomis akimis žemyn. Susidomėjas vaikinukas kurį laiką stebėjo tą keistą vyrą ir jo tolimesnius žingsnius. Galbūt teks jį gelbėti, šmėkštelėjo, nes jam yra tekę skaityti laikraštyje, ar matyti per televiziją, kaip žmonės, žengę vos vieną žingsnį, leidžiasi žemyn nuo skardžio, jo dugnan ir ten pasilieka ilgam, ar net visam laikui. Kiek dar palaukęs neiškentė ir paklausė jo, nors suvokė, kad trūgdyti žmonių nevalia, nes anie gali jį dar apšaukti kvailiu, gal net ir blogesniais žodžiais, kuriuos jam yra tekę girdėti per visą savo kelionę, ar netgi apkulti jį tik už tai, kad anas nesupranta šio tikrojo pasaulio ir uždavinėja kvailus klausymus.
- Gerą dieną, aš Juozas, nors draugai mane vadina tiesiog "Džo" (angl. tarimas trumpinio "Jo"). - tarė vaikinukas. Bet anas ir toliau žvelgė sava kryptimi ir nekreipė į nieką pašalinio.
- Gerasis žmogau, gal galiu paklausti tavęs, kuom tu čia užsiėmi? - susidomejas tarė Juozas.
- Žiūriu nuo skardžio. - lėtai ir ramiai, po kurio laiko, atsakė žmogus.
- O kodėl toks liūdnas?
- Nežinau ir sunkiai pamenu. Ir sunkiai pamenu kodėl aš čia ir ką aš čia veikiu ir kiek laiko aš čia. Aš vis žiūriu ir žiūriu nuo skardžio, jog tai tapo mano gyvenimo dalimi - skardis tapo mano gyvenimas ir mano pasaulis, o kas slypi už jo aš net nežinau ir net nežinau, ar kada žinojau iš tikrųjų ir ar ten kažkas daugiau egzistuoja, ar tiesiog juoda tuštuma, tokią pati tuštuma kaip ir skardžio apačioje. Aš jau pamiršau dėl ko aš liudžiu, ar iš viso aš liudžiu, o gal tas liūdesys yra laimė, gal laimė iš tikrųjų taip pasireškia - aš nežinau, aš net nežinau, ar mano nežinojimas nėra tikrasis žinojimas, visą tai aš tegaliu spėlioti, o ar mano spėjimai teisingi - aš nežinau. Vienintelis dalykas kurį aš žinau, tai - skardis, koks jis yra dieną, koks jis naktį, koks jis yra lietui lyjant, saulei šviečiant, žvaigždėm spindint. Tik tai aš žinau ir tik tai galiu papasakoti, daugiau aš - nežinau. Bet atsakyki man, kaip tu čia atsiradai? Ir kodėl, tu, tu toks laimingas ir ar tai laimė atsispindi tavo veide? - paklausė jo, anas, liūdnas žmogelis.
- Aš čia atsiradau, nes suvokimas man padiktavo šį maršrutą, aš tik keleivis kurio kelias driekiasi šalia šio skardžio ir nesibaigia šiuo skardžiu, tai tik dar viena stotelė, pažinti ir suvokti, bet ne sustoti, o žengti toliau.
- Žengti toliau? Kur toliau, kas yra toliau? – nustebęs paklausė žmogus.
- Toliau, reiškia žengti per pasaulį. – atsakė Džo.
- Per kokį pasaulį? Yra dar kitų pasaulių?
- Kitų pasaulių nėra. – nusišypsojo Juozas. – Yra tik vienas pasaulis sulyg suvokimas, toks didelis, bekraštis ir begalinis, jame nėra pradžios, jame nėra pabaigos, jame nėra praeities, dabarties, ar ateities, jis tiesiog yra, visada buvo ir visada bus. Jame yra begalė skardžių, begalė jūrų, upių, medžių, saulių, mėnulių, žvaigždžių, planetų ir galaktikų, jame yra visko ir jis yra viskas. Mes esame sudaryti iš suvokimo, taip kaip ir mes sudarome suvokimą. Šis skardis esi tu ir tu esi skardis. Jis yra viskas ir kartu nieko. Net ir pati tuščiausią tuštuma yra suvokimas. Visą tai ką tu regi, ką tu girdi, ką tu paliesti gali, paragauti, ar net pajausti yra tik mažytė suvokimo dalelė.
- Bet, kaip aš galiu žinoti, kad tai, ką tu man dabar papasakojai, yra ištikrųjų? yra tikra ir realu, o ne prasimanymas? – susidomėjęs drėbtelėjo teiginį žmogus.
- O kas yra realu? Kas yra ištikrųjų?
- Nežinau. – staiga atsakė žmogelis, bet vėliau kiek pagalvojęs tarė:
- Žinau, tik viena, realu ir ištikrųjų yra skardis, o viso kito nežinau, galiu tik spėti.
- O tu, nespėliok. Pasinauduok tuom, kad tu esi suvokimas. Pažvelk ir suvok kas slypi tavyje ir už taves - šio skardžio. Pasaulis tai ne skardis, tik mes jį paverčiame tokiu, nes tokį mes jį suvokiame, suvokiame ir sustojame vietoje, amžiams. Ir žiūrime, tuščiomis kaip tamsa, akimis nuo skardžio į bedugnę ir nieko daugiau nematome, nesuvokiame ir viska pamirštame ir nieko nežinome. Tą pačią akimirką, kai mes tai padarome, mes nustojame keliauti po pasaulį, o pasauliu mums tampa skardis ir tuštuma slypinti apačioje. Tik miegant – sapnai, mums, vis dar primena apie mūsų kelionę po pasaulį, tik jose mes keliaujame po pasaulį, tik miegodami mes paliekame atvirą langą suvokimui, o atsikėlę mes toliau gyvename skardžiu ir suvokimu, kurio ribos skardis. Mes apvertėmė pasaulį aukštyn kojomis ir to nesuvokdami toliau vis sapnuojame savo realybę, sulyg skardis ir bedugnė slypinčią apačioje. Mums įbruko melą ir mes jį pavertėme tiesa ir ta tiesa mūs tik žaloja ir žlugdo, tempia bedūgnės link.
Žmogus visą tą laiką įdėmei klausėsi Juozo ir iš jo tamsių akių galima buvo įsitikinti, jog jis kažką mastė viduje, ar net bandė suvokti, visą tai ką išgirdo. Kai Džo baigė pasakoti, žmogelis vėl atsisuko ir pažvelgė nuo skardžio į tuštumą, tvirančią, ten, apačioj - dabar jis galėjo rinktis…

EPILOGAS
Mes gyvename mūsų pasaulyje, bėgame tai į kaire, tai į dešine, vieni plaukia pasroviui, kiti prieš srovę, bet kažkodėl niekas nebando suvokti vieno dalyko, kad jis pats yra srovė… NEPLAUK PASROVIUI, NEPLAUK PRIEŠ SROVĘ, BŪK SROVE…
Mes nežinome kas slypi už mūsų pasaulio ir kaip jis veikia, mes tik spėliojame ir geriausius spėjimus ir populiariausius iš jų, skelbiame tiesa, o po kurio laiko mes ta tiesą pakeičiame kita tiesa ir taip be galo be krašto. Užuot spėlioje mes galėtume sužinoti, o kad sužinoti, reikia vėl grįžti į suvokimą – į save.


Robertas Stanevičius

1 komentaras:

  1. :O uch, dar viena gera istorija
    Nuostabus kurinys ;)
    Kurk tokius ir toliau, nesustok :)

    Tik vienas pasliulymas, toks pavadinimas jau yra tavo pirmojo kurinio,
    Ne, nereikia jo keisti
    Bet tu tiesiog pridek ka prie jo...
    Pvz.: "Žmogus ir skardis: Teisė rinktis"
    Na cia tik pasiulymas, tokius puikius kurinius kuri, tai pavadinimo prieda, tikrai saunesni sukursi ;)

    Taip ir toliau :D

    AtsakytiPanaikinti