Juk gyvename tik kartą!

 (šiame kūne)

Laisvė - gyvenimas čia ir dabar

Gimiau labai maža, todėl savo gimimo datos neprisimenu. Pamenu tik, kad pradžioje buvo žodis ir tas pats kažkoks nešvankus... Nors vaikystės prisiminimai blankūs, bet svajos ryškios, daugiaserijinės, vietomis net spalvotos. Deja, niekada nenešiojau akinių, todėl rožinės realybės mano gyvenime nedaug. Iki 5 metų maniau, kad mano vardas “užsičiaupk“! Kai sukako septyneri, tėvai ėmė trokšti, kad pabėgčiau iš namų, bet aš buvau kantri ir nutariau bėgti tik iš pamokų. Kaip dabar atsimenu, kad treji patys linksmiausi metai mano gyvenime prabėgo pirmoje klasėje. Baigus mokyklą supratau, kad niekas pasaulyje nežinojo tiek, kiek nežinojau aš. Todėl gyvenime greitai suradau savo vietą, bet ji jau buvo užimta.
Pas gydytojus lankausi retai , nebent man juos kas nors iškviečia. Šiaip nemėgstu alkoholio, bet man patinka ką jis su manimi daro. Daugelis mano, kad jie yra protingesni nei yra iš tikrųjų, o aš manau atvirkščiai, nes tikrovėje esu protingesnė nei manau. Nepaisant to, kad piniguose niekada nesimaudžiau (šiltame vandenyje paprasčiau), labai sunkiai priimu labdarą, ypač jei ją duoda man. Gyvenime esu geraširdė, greitai pamirštu skriaudas, todėl tenka jas užsirašinėti. Pati žmones skirstau į dvi kategorijas – tuos, kurie nieko nežino apie Purvinį, ir tuos, kurie jo negali “pernešti“. Nors tuo pat metu tikiu, kad nėra nepernešamų žmonių, tiesiog reikia praplatinti duris. Nenoriu žinoti, ką apie mane kalba kiti, aš ir taip apie save esu gan geros nuomonės. Todėl niekada nesakykite ką apie mane manote, ir aš nesakysiu, kur jums skubiai reikėtų eiti.

Rasa

 

Nedorėlis bėga, nors niekas jo nesiveja...