LSD mintys
Aš savęs nebesuprantu ir nebežinau, kaip sau padėti. Bėgu nuo meilės, nors pati(pats) jos labai noriu. Prieš kelerius metus išsiskyriau su vaikinu(mergina), kuris(kuri) šalia manęs prabuvo 2,5 metų. Ruošėmės tuoktis, kurti šeimą, tačiau likus mažiau nei savaitei iki to žingsnio, jis(ji) mane paliko. Nei paaiškino kodėl, nei už ką. Ilgai pergyvenau ir liūdėjau... Po ilgo laiko sutikau kitą žmogų, kurį pamilau, prisirišau, galvojau viskas bus gerai, tačiau po kiek laiko sužinojau, kad jis mane apgavo, nes turėjo šeimą ir 2 gražius vaikučius. Po šito "siurprizo" buvo dar skaudžiau.
Nežinau, kaip pavyko tada atsistoti. Tačiau dabar turiu labai didelę bėdą. Kai susirandu vaikiną(merginą) ir pamatau, kad santykiai juda į rimtesnę pusę, aš bėgu... Surandu jame(joje) kokį nors trūkumą ir pasitraukiu iš jo(jos) gyvenimo. Jau taip nebe pirmas kartas. Palikusi(palikęs) vaikiną(merginą), puolu į ašaras, depresiją. Paskutinis vaikinas(mergina) buvo tobulas(tobula) - žaidė krepšinį(nuostabiai mokėsi), rūpinosi manimi, mylėjo. Bet vėl pabėgau, kai įsikaliau į galvą, kad jis(ji) manęs gėdijasi. Esu per žemas lygis... Ir niekada nepasieksiu to, kad prilygčiau, ar bent priartėčiau... Šalia jos pasiekimų.
Kai pasakiau, kad viskas baigta, jis(ji) nuėjo(dingo, pasityčiojo). Aš irgi nuėjau, bet vėliau apsisukau, bandžiau jį(ją) surasti, atsiprašyti... Nors manyje draskosi dvi nuomonės. Aš nenoriu jo(jos) netekti, bet ir būti šalia neišeina. Jei tokia situacija būtų tik vieną kartą pasikartojusi, būtų gal ir nieko, bet jau taip kartojasi eilę kartų.
Pavargau kovoti su savimi, nes nebežinau kas man darosi. Draugės(Draugai) pasitraukė nuo manęs, visi nusisuko, netgi artimiausi žmonės, dėl tokių mano nesąmonių. Nebežinau, kaip padėti sau...
Turėtų būti nelengva pasitikėti žmonėmis ir leisti jiems priartėti, kai esate išgyvenusi(išgyvenęs) tokias išdavystes, apie kurias rašėte. Normalu, jog baimė vėl būti įskaudintai(įskaudintam), paliktai(paliktam) yra didesnė už troškimą mylėti ir jausti artumą su kitu žmogumi. Gaila ir dėl to, jog nuo jūsų nusisuko kiti artimieji(draugai), kurie matyt galėtų būti stiprybės šaltinis ir žmonės, padedantys iš naujo mokytis patikėti savimi.
Tačiau baimė nėra vienintelis santykius užkertantis dalykas. Neišgyventas atleidimas praeities vyrams(moterims) už jų silpnumą, melą, negarbingumą, pasinaudojimą, laiko jus buvusiuose santykiuose, patirtose nuoskaudose ir neleidžia pamatyti kitų žmonių. Jie yra tarsi kūnai, į kuriuos nenoromis patalpinate savo išgyvenimus. Dėl to nenuostabu, jog čia susipina tokie jausmai kaip noras būti šalia ir bėgti kuo toliau, noras pasitikėti bei troškimas apsisaugoti, bandymas dovanoti ir siekis keršyti už tai, ką jums yra padarę kiti vyriškos(moteriškos) giminės atstovai.
Žmogui yra labai svarbu kiti. Tai, kaip jie elgiasi, kokius pėdsakus palieka požiūryje į save, natūraliai perkelia į kitus matantį žvilgsnį. Patyrus tokį apleidimą, rūpesčio stoką, tenka nueiti ilgą ir sudėtingą kelią atleidimo ir savimi patikėjimo link. Panašu, jog jus sužeidė stipriai. Nes ne tik nepavyksta palaikyti naujų santykių, tačiau apleidžia ir iki tol buvusieji artimieji. Negalima pasilikti vienai(vienam) su šiuo sunkumu...
Nežinau, kaip pavyko tada atsistoti. Tačiau dabar turiu labai didelę bėdą. Kai susirandu vaikiną(merginą) ir pamatau, kad santykiai juda į rimtesnę pusę, aš bėgu... Surandu jame(joje) kokį nors trūkumą ir pasitraukiu iš jo(jos) gyvenimo. Jau taip nebe pirmas kartas. Palikusi(palikęs) vaikiną(merginą), puolu į ašaras, depresiją. Paskutinis vaikinas(mergina) buvo tobulas(tobula) - žaidė krepšinį(nuostabiai mokėsi), rūpinosi manimi, mylėjo. Bet vėl pabėgau, kai įsikaliau į galvą, kad jis(ji) manęs gėdijasi. Esu per žemas lygis... Ir niekada nepasieksiu to, kad prilygčiau, ar bent priartėčiau... Šalia jos pasiekimų.
Kai pasakiau, kad viskas baigta, jis(ji) nuėjo(dingo, pasityčiojo). Aš irgi nuėjau, bet vėliau apsisukau, bandžiau jį(ją) surasti, atsiprašyti... Nors manyje draskosi dvi nuomonės. Aš nenoriu jo(jos) netekti, bet ir būti šalia neišeina. Jei tokia situacija būtų tik vieną kartą pasikartojusi, būtų gal ir nieko, bet jau taip kartojasi eilę kartų.
Pavargau kovoti su savimi, nes nebežinau kas man darosi. Draugės(Draugai) pasitraukė nuo manęs, visi nusisuko, netgi artimiausi žmonės, dėl tokių mano nesąmonių. Nebežinau, kaip padėti sau...
Turėtų būti nelengva pasitikėti žmonėmis ir leisti jiems priartėti, kai esate išgyvenusi(išgyvenęs) tokias išdavystes, apie kurias rašėte. Normalu, jog baimė vėl būti įskaudintai(įskaudintam), paliktai(paliktam) yra didesnė už troškimą mylėti ir jausti artumą su kitu žmogumi. Gaila ir dėl to, jog nuo jūsų nusisuko kiti artimieji(draugai), kurie matyt galėtų būti stiprybės šaltinis ir žmonės, padedantys iš naujo mokytis patikėti savimi.
Tačiau baimė nėra vienintelis santykius užkertantis dalykas. Neišgyventas atleidimas praeities vyrams(moterims) už jų silpnumą, melą, negarbingumą, pasinaudojimą, laiko jus buvusiuose santykiuose, patirtose nuoskaudose ir neleidžia pamatyti kitų žmonių. Jie yra tarsi kūnai, į kuriuos nenoromis patalpinate savo išgyvenimus. Dėl to nenuostabu, jog čia susipina tokie jausmai kaip noras būti šalia ir bėgti kuo toliau, noras pasitikėti bei troškimas apsisaugoti, bandymas dovanoti ir siekis keršyti už tai, ką jums yra padarę kiti vyriškos(moteriškos) giminės atstovai.
Žmogui yra labai svarbu kiti. Tai, kaip jie elgiasi, kokius pėdsakus palieka požiūryje į save, natūraliai perkelia į kitus matantį žvilgsnį. Patyrus tokį apleidimą, rūpesčio stoką, tenka nueiti ilgą ir sudėtingą kelią atleidimo ir savimi patikėjimo link. Panašu, jog jus sužeidė stipriai. Nes ne tik nepavyksta palaikyti naujų santykių, tačiau apleidžia ir iki tol buvusieji artimieji. Negalima pasilikti vienai(vienam) su šiuo sunkumu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą