Nei žemės, nei nieko...

Giedras dangus ir tu bendrauji su žmonėmis, bandai jiems papasakoti įvairias savo tiesas, ne tam, kad jie aklai tikėtų tavimi ir kaip papūgos atkartotu informaciją, bet tam, kad tai sukeltų jų pačių smalsuma, smalsumą domėtis savimi. Tik per savo vidinį, unikalų, tik jam pačiam, asmeniui, priklausanti suvokimą - žinojimą, įmanoma atsimerkti ir pamatyti pasaulį ir jo tikrasias spalvas, spalvas, kurios nėra apribotos mūsų pačių jutimų ir proto veiklos programų. Pasaulis mums skleidžiasi taip, kaip mes jį matome, kaip buvome užprogramuoti matyti nuo pat mūsų gimimo šiame pasaulyje. Bet šis mūsų žinojimas yra ribotas, nes jo ištakos slypi mūsų prote, kuris yra laikinas ir turi savo sienas. Daugeliui įžymių filosofų, kaip K.Jungas, F. Nietzche ir kt. pavyko tas sienas aptikti, aptikti tas mūsų intelekto ribas, po ko jiems teko pripažinti, kad tai nėra viskas - pabaiga, kad už visą to slypi kžkas daugiau. Tik dėja net jie patys, įžymiausi pasaulio mąstytojai, nesugebėjo, ar nedrįso, peržengti šių ribų. Bet mes su jumis esame daugiau, daugiau negu galime šiuo ribotų kūnų ir visais jo jutimais suvokti, mes esame begalybė. O kad tai suvokti reikia nustoti bėgti nuo saves ir vaikytis laikinųjų išorės vertybių. Tad kviečiu jūs pasirįžti kelionei, kelionei sulyg visa visata, kuri atves jūs į kažka daugiau, negu šis laikinasis mūsų pasaulis...