LSD mintys
Tūkstantis suklypusių laiptelių kaip seno pianino klavišų veda nežinia kur. Vienus į tamsą, kirtus į šviesą, trečius į paklydimą tuštybės mugėje, apgraibomis ieškant pažįstamo glėbio ar kvapo.
Niekas nežino ką ras, priėję kelio galą. Jei žinotų, gal net neitų. Arba išdykaudami greitai bėgtų ir įkristų į velnio iškastą duobę. O gal parkristų užkliuvę už surūdijusio vinies ar likimo ištemtos virvės – kaip tik širdies lygyje, kad skaudžiau parpultų.
Niekas nežino, kaip reikia nueiti tą tūkstantį laiptelių.
Jei žinotų, gal tipentų elegantiškai, dailiai apsižvalgydami, įkvėpdami tyro oro ir melsdami Dievą saulėtų dienų. Dabar gi lekia kaip pabudusios plaštakės į žvakės šviesą ir net nepastebi, kaip greitai sudega sparnai.
Laimei, jie vėl išdygsta. Ne tokie gražūs kaip buvo, šiek tiek paglamžyti ir apskurę, tarsi ištraukti iš šiukšlyno, bet išdygsta.
Eidami laipteliais, niekas nepasimoko iš svetimų klaidų – jei posūkyje kažkas užsižiopsojęs pameta galvą, pames ir kitas. Jei vėjo gūsis kažkam nuplėšia menkai pritvirtiną stogą, kitas tą stogą atiduos jau be jokio pūstelėjimo.
Ir taip su nuotykiais, nelabai darnia vorele sau žygiuodami visi tikisi kelio pabaigoje išvysti stebuklą. Tokį, kuris viską paaiškintų – ir kodėl buvo taip sunkiai eita, ir kas per kvaili ženklai makalavosi ilgame kelyje.
Ir graudžiai pravirksta nieko neišvydę arba kažko nesupratę...
Nes juk svarbiausia ne tai, ką rasi nuėjęs tuos tūkstantį laiptelių, o tai, kaip juos įveiksi ir ką pamatysi aplinkui...
Džiaugsmas yra kelyje, o ne kelio pabaigoje.
Ieva
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą