LSD mintys
Visur gerai, kur mūsų nėra. Pereiname į kitą gatvės pusę, persikeliame į kitą upės krantą, perplaukiame Atlantą… Amžino kankinimosi pasekmės ir būdai atrasti naują savo sielos kankynę. Kitoje gatvės pusėje pernelyg spigina saulė, kitame upės krante, pasirodo, auga daug dilgėlių, tokių nemalonių miesčioniškom kojytėm. Už vandenyno – namų ilgesys… Tuomet milijonai širdį veriančių laiškų, eilėraščių, romanų ir apysakų. Žmogus visuomet randa būdą jaustis baisiai nelaimingu. Tu ir randi. Štai stovi vienišas nakties tyloje, balkone ir jautiesi esantis ilgesingai graudžiame eilėraštyje, gal maironiškam, gal salomėjiškam, šiek tiek radauskiškam ir vaičiūnaitiškam. Romantiškai, elegantiškai skaudi liepų kvapo lyrika miesto fone. Tokiais momentais visuomet jautiesi bent truputį užmirštas, vienišas ir tragiškas. Jauti, kaip drėgsta akys, bet nerandi svarios priežasties verkti, o imt ir apsipilt ašaromis iš niekur nieko, nemoki. Taip stovi besikankindamas pusę nakties, pavaikštai po kambarį, parašai porą eilėraščių ir jautiesi veikiau filmo personažas, nei tikras žmogus. Šiek tiek angliškas, šiek tiek prancūziškas, truputėlį rusiškas ir lietuviškas… gal dar vokiškas, nes tik grįžai iš kino, kur stebėjai vėžininkus, beldžiančius į dangaus vartus… Kilniai graudžiai susimąstęs filmo personažas. Jauti, kaip tirštai saldus liepų kvapas tau spaudžia krūtinę. Pridedi ranką prie širdies “tuk- tuk, tuk- tuk”.
Skaistė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą